Mano vardas Maria Oliveira. Gimiau Portugalijoje, netoli Lisabonos. Ten praleidau pirmus trisdešimt metų gyvenimo. Greitas miestas, darbas, nuolatinis judėjimas. Maniau, kad taip ir turi būti – skubėti, siekti, planuoti.
Prieš šešerius metus viskas pasikeitė. Susipažinau su žmogumi iš Lietuvos. Po kelių mėnesių susirašinėjimo atvykau aplankyti. Ir likau. Ne iš karto, ne radikaliai. Bet po truputį supratau, kad čia noriu būti.
Kaip Lietuva mane pakeitė
Pirmus metus bandžiau gyventi kaip anksčiau. Darbas nuotoliniu būdu, intensyvus grafikas, planai. Bet Lietuva – ypač užmiestis, kur gyvenu dabar – turi savų ritmų. Miškas už lango. Tylūs rytai. Turgus, kuriame viskas keičiasi pagal sezoną. Žmonės, kurie ne visada skuba.
Po pirmos žiemos supratau, kad senasis ritmas man nebetinka. Buvau pavargusi. Ne fiziškai – o tarsi viduje. Nusprendžiau sulėtinti. Ne „už viską mesti“, o tiesiog pradėti kitaip.
Pradėjau nuo smulkmenų. Ilgesnių pusryčių. Pasivaikščiojimų be tikslo. Stebėjimo, kaip keičiasi šviesa per dieną. Ir taip gimė šis kampelis – Xadrika.
Kodėl Xadrika
Žodis „Xadrika“ man kilo iš seno portugalų žodžio, reiškiančio „mažą šviesą“ arba „žiburėlį“. Man patiko mintis, kad šis kampelis yra mažas šviesos taškas – ne didelis projektas, ne mokykla, o tiesiog vieta, kur fiksuoju tai, kas man svarbu.
Rašau apie maistą, ritualus, judėjimą, ekranus, sezonus. Bet iš tikrųjų rašau apie vieną dalyką: kaip gyventi lėčiau ir sąmoningiau. Ne idealiai. O tiesiog – labiau čia.
Nėra jokių didelių tikslų. Nėra „transformacijos“. Yra tik kasdienės pastabos. Ir tai man pakanka.
Mano diena šiandien
Gyvenu kaime netoli Vilniaus. Turiu nedidelį sodą, kelis viščiukus, daug knygų. Dirbu nuotoliniu būdu – rašau, verčiu, kartais konsultuoju mažus projektus. Bet darbo laikas nėra griežtas. Dažnai pradedu vėliau, baigiu anksčiau.
Rytas prasideda be skubos. Arbata, langas, kartais kvėpavimas. Tada – darbas arba rašymas. Vidurdienį – pietūs iš to, ką turiu sode ar turguje. Popiet – pasivaikščiojimas miške arba darbas sode. Vakaras – maistas, knyga, kartais draugai.
Žiemą daugiau laiko viduje. Vasarą – lauke. Ruduo – grybavimas ir konservavimas. Pavasaris – sodinimas. Kiekvienas sezonas turi savo ritmą, ir aš stengiuosi prie jo prisitaikyti.
Ką noriu pasakyti šiuo kampeliu
Noriu pasakyti, kad lėtas gyvenimas nėra apie tai, kad viską mesti ir gyventi kaime. Jis gali būti bet kur. Tai apie smulkmenas: kaip valgai pusryčius, kaip kvėpuoji, kaip vaikštai, kaip stebi šviesą.
Noriu pasakyti, kad nereikia būti idealiam. Aš kartais valgau picą, kartais sėdžiu prie ekrano per ilgai, kartais būnu irzli. Ir tai normalu. Svarbu ne idealumas, o bendra kryptis.
Noriu pasakyti, kad stebėjimas yra galingas įrankis. Kai pradedi pastebėti, kas veikia tau – maistas, ritualai, judesiai – gyvenimas tampa įdomesnis. Ne todėl, kad kažkas pasikeičia iš karto. O todėl, kad tu tampi labiau dalyvaujanti savo gyvenime.
Jei skaitai šias eilutes ir tau artima ši nuotaika – ačiū. Galbūt ir tu ieškai savo būdo sulėtinti. Galbūt turi savo ritualus. Jei nori pasidalinti – visada lauksiu tavęs kontaktų puslapyje.
Mano kelionė tęsiasi. Ir aš džiaugiuosi, kad galiu ja dalintis su tavimi.