Dirbu rašydama ir tvarkydama projektus prie kompiuterio. Ekranai yra mano darbo įrankis. Bet ilgainiui pastebėjau, kad po kelių valandų prie ekrano jaučiuosi „išsijungusi“ – akys pavargusios, mintys išsklaidytos, kūnas įsitempęs. Ir tai ne apie „sveikatą“. Tai apie tai, kaip jaučiuosi gyva.
Pradėjau ieškoti būdų, kaip daryti pertraukas, kurios tikrai padėtų grįžti į kūną ir aplinką. Ne formalias „penkių minučių pertraukas“, o tokias, kurios veiktų man.
Mano taisyklė „20–20–20“ – savaip
Girdėjau apie 20–20–20 taisyklę: kas 20 minučių pažiūrėti 20 pėdų (apie 6 metrus) atstumu 20 sekundžių. Išbandžiau. Veikia, bet man buvo per mechaniška. Todėl sukūriau savo variantą.
Kas valandą (arba kai pajuntu, kad akys „užstrigo“) atsistoju nuo stalo. Nueinu prie lango. Ir tiesiog žiūriu. Ne į tolį konkrečiai, o į tai, kas yra: medžius, debesis, paukščius, kaimynų sodą. Kartais 30 sekundžių, kartais dvi minutes. Svarbu ne laikas, o tai, kad akys ir protas „persijungia“ nuo artimo fokus o į tolimą.
Kartais prie to pridėju kvėpavimą – kelis gilius įkvėpimus. Kartais – tiesiog stoviu ir klausausi garsų už lango. Tai tampa maža pauze, kuri padeda „perkrauti“.
Kitos mano pertraukos
Be „žiūrėjimo pro langą“, turiu kelis kitus būdus:
Arbatos pertrauka. Kai jaučiu, kad mintys sukasi ratu, einu į virtuvę ir užsiplikau arbatos. Kol vanduo verda – stoviu ir žiūriu pro langą. Kol arbata traukiasi – sėdžiu be telefono. Tai 5–7 minutės visiško „ne darbo“.
Ėjimas po kambarį. Kartais tiesiog vaikštau po kambarį 2–3 minutes. Žiūriu į knygas lentynoje, paliečiu augalus, pajuntu grindis po kojomis. Tai padeda „išlipti“ iš ekrano pasaulio.
Lauke. Jei diena leidžia, išeinu į sodą arba prie namo. Net 5 minutės lauke keičia pojūtį. Kvėpuoju grynu oru, žiūriu į dangų, girdžiu paukščius. Tai geriausia „perkrova“.
Ką pastebėjau
Po kelių mėnesių tokių sąmoningų pertraukų pastebėjau, kad darbo dienos pabaigoje jaučiuosi ne taip „išsekusi“. Akys mažiau pavargsta. Mintys lieka aiškesnės ilgiau. Ir svarbiausia – aš labiau „esu“ savo gyvenime, o ne tik savo darbe.
Taip pat pastebėjau, kad kai darau pertraukas sąmoningai, rečiau „prilimpu“ prie telefono per tas pertraukas. Anksčiau pertrauka dažnai virsdavo slinkimu socialiniuose tinkluose. Dabar stengiuosi, kad pertrauka būtų be ekranų.
Žinoma, ne visada pavyksta. Yra dienų, kai darbas spaudžia, ir pertraukos būna trumpesnės arba visai praleidžiamos. Ir tai normalu. Svarbu ne idealumas, o bendra kryptis.
Jei nori pabandyti
Siūlau pradėti nuo vienos paprastos taisyklės: kas valandą atsistok nuo stalo ir pažiūrėk pro langą bent 30 sekundžių. Nieko daugiau. Pamatysi, ar tai keičia tavo pojūtį.
Arba sukurk savo ritualą. Galbūt tai bus arbata. Galbūt – pasivaikščiojimas iki pašto dėžutės. Galbūt – tiesiog stovėjimas kieme. Svarbu, kad tai būtų tavo, o ne kažkieno kito „teisingas“ būdas.
Mano būdas veikia man. Ir aš jį saugau kaip dalį savo dienos ritmo.