Ilgą laiką maniau, kad judėti reikia „teisingai“. Kad turi būti programa, tikslai, rezultatai. Sporto salė, treniruotės, progresas. Bandžiau. Kelis kartus. Ir kiekvieną kartą po kelių savaičių mesdavau – nes tai tapdavo dar viena pareiga.
Prieš porą metų supratau, kad man reikia ne „sporto“, o judėjimo, kuris būtų natūralus mano dienai. Kaip vaikščiojimas, tempimas, lipimas laiptais. Kaip judesiai, kurie atsiranda patys, o ne tie, kuriuos reikia planuoti.
Kaip atradau savo būdą
Viskas prasidėjo nuo paprasto stebėjimo. Pastebėjau, kad dienos, kai daugiau vaikštau – į turgų, mišką, tiesiog po rajoną – jaučiuosi kitaip. Ne „geriau“ ar „sveikiau“. Tiesiog... ramesnė. Tarsi kūnas būtų patenkintas, kad jis naudojamas ne tik sėdėjimui prie stalo.
Tada pradėjau sąmoningai ieškoti būdų įterpti judesį į kasdienybę. Ne kaip papildomą veiklą, o kaip dalį to, ką ir taip darau.
Maži judesiai, kurie tapo ritualu
Rytą, kol verda kava, darau kelis tempimo judesius. Tiesiog rankas aukštyn, pasilenkimus į šonus, sukiojimąsi. Nieko sudėtingo. Tiesiog kūno „pabudimas“.
Dirbdama prie kompiuterio kas valandą atsistoju ir praeinu kelis metrus po kambarį arba išgeriu vandens prie lango. Tai ne „pratimas“. Tai tiesiog pertrauka, kurios metu kūnas juda.
Vakare, prieš miegą, dažnai darau trumpą „ištempimą“ – sėdžiu ant grindų ir lenkiuosi į priekį, pasuku kaklą, pečius. Kartais tai trunka dvi minutes, kartais dešimt. Priklauso nuo to, kaip jaučiuosi.
Svarbiausia – nėra taisyklių. Jei noriu – darau daugiau. Jei ne – nedarau. Ir tai veikia geriau nei bet kokia griežta programa.
Vaikščiojimas kaip pagrindinis judesys
Lietuvoje vaikščiojimas yra ypatingas. Miškai, parkai, ežerai – viskas pasiekiama pėsčiomis. Aš dažnai renkuosi eiti pėsčiomis į parduotuvę ar turgų, net jei yra trumpesnis kelias automobiliu. Tai mano laikas. Laikas, kai galiu stebėti medžius, paukščius, žmones.
Žiemą vaikštau miške – sniegas po kojomis, tyla. Vasarą – pievomis ir takais prie ežero. Ruduo – spalvų jūra. Kiekvienas sezonas turi savo žavesį, ir kiekvienas vaikščiojimas yra kitoks.
Kartais einu viena. Kartais su draugu ar šeima. Kartais imuosi „misijos“ – pavyzdžiui, surasti gražiausią medį rajone arba nueiti iki tam tikro suoliuko. Tai daro vaikščiojimą žaidimu, o ne pareiga.
Ką tai duoda man
Po kelių mėnesių tokio „natūralaus“ judėjimo pastebėjau, kad kūnas tapo lankstesnis. Ne todėl, kad treniravausi. O todėl, kad judėjau dažniau ir įvairiau. Tempimas tapo maloniu, o ne „reikia“.
Taip pat pastebėjau, kad kai kūnas juda natūraliai, protas irgi tampa ramesnis. Vaikščiojimas ypač padeda, kai mintys sukasi ratu. Po 20–30 minučių žingsnių dažnai randu sprendimą arba tiesiog nurimstu.
Svarbiausia – nėra spaudimo. Nėra „turiu nueiti 10 000 žingsnių“. Yra tik „šiandien noriu pasivaikščioti“. Ir jei ne – nieko tokio. Rytoj vėl galiu.
Jei ir tu ieškai būdo judėti be spaudimo – siūlau pradėti nuo stebėjimo. Kokie judesiai tau natūralūs? Ką tu jau darai, ką galėtum padaryti šiek tiek sąmoningiau? Galbūt tai bus vaikščiojimas į darbą. Galbūt tempimas prie kavos. Galbūt šokis virtuvėje, kol gamin i vakarienę.
Mano kelias – natūralus, be programų. Ir jis man tinka.