Prieš porą metų pradėjau paprastą eksperimentą. Nusprendžiau kelias savaites stebėti, kiek cukraus iš tikrųjų suvartoju per dieną. Ne todėl, kad norėjau kažką keisti radikaliai, o tiesiog iš smalsumo. Norėjau suprasti, kodėl kartais po valgio jaučiuosi apsunkusi, o kartais – lengva ir patenkinta.
Pirmą savaitę tiesiog rašiau. Pusryčiai – kava su pienu ir medumi. Pietūs – dažnai kažkas greito iš parduotuvės. Vakarienė – namuose, bet su padažais, kuriuose cukraus būdavo daugiau, nei tikėjausi. Po savaitės suskaičiavau: cukraus buvo tikrai daugiau, nei maniau. Ir ne tik saldumynuose. Jis slypėjo duonoje, jogurte, padažuose, net kai kuriuose prieskoniuose.
Pirmieji pastebėjimai
Kai pradėjau mažinti pridėtinį cukrų, pirmiausia pastebėjau, kaip keičiasi skonis. Pomidorai, kuriuos anksčiau atrodė rūgštoki, staiga tapo saldesni ir sultingesni. Morkos – tikros saldumynų karalienės. Net paprasta arbata be nieko tapo maloni. Buvo įdomu stebėti, kaip skonio receptoriai tarsi „atsibunda“ po to, kai juos mažiau apkraunu stipriais saldžiais signalais.
Vieną vakarą gaminau vakarienę draugams. Paprastą – keptas daržoves su alyvuogių aliejumi, česnaku ir žolelėmis. Papildomai padariau padažą iš jogurto su žolelėmis. Vienas svečias paklausė, ar įdėjau cukraus į salotas. Neįdėjau. Bet salotos buvo tokios skanios, kad jis pagalvojo, jog ten yra kažkas saldaus. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai supratau – skonis yra santykinis. Kai mažiau cukraus, kiti skoniai išryškėja.
Ką reiškia „mažiau cukraus“ mano virtuvėje
Nesu griežta. Kartais vis dar valgau šokoladą ar pyragą per šventes. Bet kasdienybėje stengiuosi, kad didžioji dalis maisto būtų be pridėtinio cukraus. Tai reiškia:
Rytą – avižinė košė su šviežiomis uogomis arba obuoliu, šiek tiek cinamono. Kartais kiaušinienė su pomidorais ir žolelėmis. Kava – juoda arba su pienu, be saldiklių. Po kelių savaičių net nebesinorėjo medaus.
Pietums – dažnai sriuba arba salotos su baltymu. Vietoj saldaus jogurto renkuosi natūralų ir pati dedu vaisių. O jei noriu saldaus – valgau vaisių. Bananas ar kriaušė po valgio tampa desertu.
Vakarienė – mano mėgstamiausias laikas. Čia eksperimentuoju daugiausiai. Kepu daržoves su įvairiais prieskoniais: kmynais, paprika, ciberžole, rozmarinu. Mėsa arba žuvis – paprastai, su druska ir pipirais. Šalutinis patiekalas – grikiai, kvinoja arba bulvės. Ir visada – žalios salotos arba rauginti kopūstai.
Kas pasikeitė po kelių mėnesių
Po trijų mėnesių pastebėjau, kad rečiau noriu saldumynų. Ne todėl, kad draudžiu sau. Tiesiog organizmas tarsi „persijungė“. Kai rečiau valgau labai saldžius produktus, natūralūs skoniai atrodo pakankamai intensyvūs. O jei kartais suvalgau pyragą, jis atrodo per saldus – ir tai ne nemalonu, tiesiog kitaip.
Taip pat pastebėjau, kad vakarienės tapo ilgesnės. Ne laiko prasme, o pojūčio. Kai maistas turi daugiau skirtingų skonių ir tekstūrų, valgau lėčiau. Kalbuosi su šeima ar draugais. Skubu mažiau. Tai tapo savotišku ritualu.
Dar vienas dalykas – maisto gaminimas tapo kūrybiškesnis. Kai nebegaliu „pasaldinti“ patiekalo, kad jis būtų skanus, tenka ieškoti kitų būdų: daugiau žolelių, skirtingų kepimo būdų, rūgšties (citrinų, acto), riešutų ar sėklų traškumui. Tai privertė mane geriau pažinti produktus.
Kelionė tęsiasi
Šiandien aš nebe skaičiuoju gramų cukraus. Tiesiog klausau savęs. Jei po valgio jaučiuosi gerai – vadinasi, viskas gerai. Jei jaučiuosi apsunkusi – galbūt ten buvo per daug saldaus ar perdirbto. Ir tai ne taisyklė, o tiesiog pastebėjimas.
Kartais per keliones ar pas draugus valgau viską, kas siūloma. Ir tai irgi gerai. Svarbu ne idealumas, o bendras fonas. Jei 80 procentų laiko mano maistas yra paprastas ir natūralus, likę 20 procentų gali būti bet kokie.
Jei ir tu nori pradėti kažką panašaus – siūlau pradėti ne nuo apribojimų, o nuo stebėjimo. Tiesiog savaitę užsirašyk, ką valgai ir kaip jaučiesi po to. Dažnai atsakymai ateina patys, be jokių drastiškų sprendimų.
Maistas man dabar yra ne tik kuras. Jis yra būdas pažinti save, savo skonį ir tai, kas man iš tikrųjų patinka. Ir tai yra ilga, įdomi kelionė, kuri tęsiasi kiekvieną dieną.