Lietuvoje sezonai yra ryškūs. Labai ryškūs. Kai atvykau iš Portugalijos, kur skirtumas tarp žiemos ir vasaros yra mažesnis, čia mane nustebino, kaip labai viskas keičiasi per metus. Ir kaip tai veikia ne tik gamtą, bet ir mano virtuvę, mano ritualus, net mano nuotaiką.
Pradėjau stebėti ir fiksuoti. Ką valgau pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Kaip keičiasi mano noras gaminti. Kaip skirtingi produktai tampa „savojo sezono“ dalimi. Tai tapo vienu maloniausių mano stebėjimų.
Pavasaris: žaluma ir lengvumas
Pavasarį viskas prasideda lėtai. Pirmieji žalumynai turguje – ridikėliai, salotos, krapai, svogūnų laiškai. Aš pradedu gaminti lengviau: salotos, šaltos sriubos, daug žolelių. Valgau daugiau žalio maisto. Ir jaučiu, kaip kūnas tarsi „pabunda“ po žiemos.
Vienas mano pavasario ritualų – pirmasis ėjimas į mišką ieškoti žalumynų. Ne profesionaliai, o tiesiog pasivaikščioti ir pastebėti pirmuosius lapelius. O vėliau – gaminti su jais. Pavyzdžiui, kiaušinienė su laukiniais žalumynais arba salotos su viskuo, ką radau.
Pavasarį taip pat pradedu daugiau laiko leisti sode. Net jei tai tik keli vazonai ant balkono – sodinu žoleles, salotas. Stebėti, kaip auga, yra ypatingas džiaugsmas.
Vasara: gausa ir spalvos
Vasara Lietuvoje – tai uogos, pomidorai, agurkai, cukinijos, žirniai. Turgus tampa spalvingas ir kvapnus. Aš valgau daug šviežio maisto, dažnai net negaminu – tiesiog supjaustau ir valgau su duona arba be jos.
Vienas vasaros atradimų – šaltos sriubos. Šaltibarščiai, agurkų sriuba, pomidorų gazpacho (mano versija). Jos tampa pagrindiniu pietų patiekalu karštomis dienomis.
Vasaros vakarais dažnai gaminau ant grotelių – daržoves, žuvį, kartais mėsą. Ir visada – su žolelėmis iš sodo. Kvapas, kuris pasklinda po kiemą, yra neįkainojamas.
Vasara man taip pat reiškia daugiau laiko lauke. Valgau pusryčius sode. Skaitau knygą pavėsyje. Ir dažniau vaikštau basomis – tai irgi savotiškas sezoninis ritualas.
Ruduo: derlius ir šiluma
Ruduo – mano mėgstamiausias sezonas. Grybai, obuoliai, moliūgai, burokėliai, kopūstai. Virtuvė tampa šiltesnė: troškiniai, sriubos, keptos daržoves. Namai kvepia cinamonu ir kepiniais.
Rudenį daug konservuoju – rauginti kopūstai, agurkai, grybai. Tai ritualas, kuris jungia mane su senesniais laikais ir su Lietuvos tradicijomis. Ir tai skanu žiemą, kai šviežių produktų mažiau.
Rudens vaikščiojimai miške – ypatingi. Spalvos, tyl a, grybų kvapas. Kartais einu ieškoti grybų, kartais – tiesiog pasivaikščioti. Abu variantai geri.
Žiema: šaknys ir šiluma viduje
Žiemą valgau daugiau šakninių daržovių – bulves, morkas, burokėlius, pastarnokus. Troškiniai, sriubos, keptos daržovės. Maistas tampa sotesnis ir šiltesnis.
Žiemos ritualas – ilgos vakarienės prie žvakių. Kai už lango tamsu ir šalta, namuose šilta ir jauku. Maistas tampa ne tik maistu, bet ir būdu sukurti šilumą.
Žiemą taip pat daug skaitau ir rašau. Maistas tampa paprastesnis, bet jaukesnis. Ir aš labiau vertinu tai, ką turiu – raugintus produktus, šaknines daržoves, žoleles iš sodo (džiovintas).
Ką man duoda sezoninis gyvenimas
Stebėti sezonus ir prisitaikyti prie jų – tai būdas jaustis labiau susijusiai su vieta, kurioje gyvenu. Ne tik teoriškai, o praktiškai – per maistą, per ritualus, per kasdienius pasirinkimus.
Tai taip pat padeda mažiau planuoti ir labiau reaguoti. Ne „ką norėčiau valgyti“, o „ką šiuo metu duoda gamta ir turgus“. Tai daro maistą įdomesnį ir labiau „gyvą“.
Jei ir tu nori labiau gyventi pagal sezonus – siūlau pradėti nuo paprasto: eiti į turgų be sąrašo. Pažiūrėti, kas šviežiausia, kas kvepia, kas atrodo viliojančiai. Ir pabandyti gaminti su tuo. Tai mažas žingsnis, bet jis keičia santykį su maistu ir su laiku.
Mano kelionė per Lietuvos sezonus tęsiasi. Ir kiekvienais metais atrandu kažką naujo.